Algimantas Litvinas

Jaunyvas   „ Sniego ant įkaitusio skardinio stogo “   (Barf ruye širvaniye dagh, برف روی شیروانی داغ) režisierius įdėmiai apžvelgė Belmonto stadioną, Vilnios vingį su stačiu krantu anapus ir tarė: „ I šsaugosiu atmintyje šį gražų vaizdą ir išsivešiu su savim “ . Kitądien jį pakerėjo apskrita Sudervės šv. Trejybės bažnyčia su didelėmis evangelistų skulptūromis kaip prie Vilniaus Katedros, šventoriuje antkapiai su daugybe žydinčių gėlių ir vaizdas į Vilnojos ežerą. Kernavėje Mozė su dešimties Dievo įsakymų plokštėmis, (ne)staugiantis geležinis vilkas, piliakalnių kūgiai ir už pievų tolumoje Neries vingiai. Nežinant Mohamadui Hadi Karimi atrodė, jog tai ežerų virtinė. Iš netoliese esančios sodybos atėjo profesorius archeologas su dviem kolegomis ir vokiečių avigane patyrinėti atkastą kultūrinį sluoksnį prie takelio šalia bažnyčios. Profesorius Luchtanas kasinėja Kernavėje seniai, nuo septyniasdešimt devintųjų.  M.H. Karimi, A. Luchtanas Kernavėje. A. Litvino nuotr. Gaila,

Nuolat pasikartojančios žmonių bendravimo situacijos, pasak Nataljos Dmitrijevnos Finkelberg, įgyja standartinę pasakymo formą, tampančią temos identifikatoriumi, todėl pačių pasakymų informacinė vertė artėja prie nulio (Finkelberg N. D. Arabskij jazyk. Kurs teoriji perevoda. Moskva: Vostok – Zapad, 2004, p. 104-105 ). Tokius pasakymus verčiant pakeičiamos standartinės formos, t.y. perteikiama ne semantinė, o situacinė, fono informacija, tad arabiška frazė Al-salām aleikum !   atitinka rusišką Zdravstvuite ! , o ne Ramybė tau ! , Al-baqija bāqija ! – rusišką Priimkite mano užuojautą ! , o ne Likutis liekantis ! , ir panašiai (ten pat, p. 105 ).

Pranešė Fuzailiui, jog jo sūnus pareiškęs: „ Norėčiau tokį kampelį susirasti, kad žmones manęs nematytų, o aš matyčiau juos visus “ . Apsiašarojo Fuzailis ir tarė: „ Vargšas mano vaikas ! Geriau jau būtų taip pasakęs: kad nei žmonės mane matytų, nei aš jų!”  (Versta iš: Šeich Bahāji, Kaškul , Tehrān: Negārestān-e ketāb, 1389 (2010 ), p.  14).

Tai eilutė iš Vytauto Sirijos-Giros eilėraščio, kurį skaičiau kadaise jo rinktinėje Ekranas . Evangelijoje pagal Joną prisikėlęs Jėzus dukart sako mokiniams: „Ramybė jums!“ (Jn 20 ,  19 ; Jn  20, 21 ). Kunigas Jonas Narijauskas pa ž ymi, kad „ Kristus atleisdamas nuodėmes man ir tau kiekvieną kartą taria: Ramybė tau! “ ( žr. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos dvim ėnesinį klierikų leidinį Teesie , 2011-2012, Nr. 4 (66) , p. 5). Rusiškame Evangelijos vertime Kristus sako: „ Mir vam “ ( Novyj zavet. New Testament , Wheaton, IL: Izdatelstvo „ Protestant “  / Slavic Gospel Press, 1993, p. 343 ), angliškai irgi: „ Peace be with you “ (ten pat). Persi škame vertime ( Endžil-e šarif. Ahd-e džadid , Tehrān, 1981 / World Missionary Press, 1991, p. 314 ) Kristus byloja: „ Salām bar šomā bād “ – سلام بر شما باد ), arabiškame: „ Salām un lakum “ – سلامٌ لكم ( Al-Ind žīl ma‘   al-mazāmīr , Kitāb al-ḥajāt, 2005, p. 370 ).    Nors musulmonų pasisveikinimas saliam

Su šventąja knyga po pažastimi vaikšto dabar mormonai Vilniuje, taip vaikštinėjo prieš keletą dešimtmečių bene Paryžiuje Mitas Romnis ( Mitt Romney ), respublikonų partijos kandidatas į JAV prezidentus. Gali būti, kad kitas JAV prezidentas bus mormonas, nors Barakas Obama ( Barack Obama ) kol kas jį lenkia populiarumu.  Mormono knyga - dar vienas Jėzaus Kristaus testamentas - vertingesnė už Bibliją. Oficialiai mormonų organizacija vadinasi Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia , pamaldos vyksta sekmadieniais Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus skyriuose. Internete jų saitas saints.lt , norintiems nemokamai dalijama Mormono knyga. Įdomu tai, kad visi Bažnyčios nariai čia laikomi  šventaisiais , „ nes kasdieniame gyvenime jie stengiasi vadovautis Jėzaus Kristaus mokymu “ (Romualdas Dulskis, Ekumeninė krikščionybė. Krikščioniškasis pašaukimas protestantizme, Aidai, 2011, p. 126). Šventoji knyga draudžia mormonams rūkyti, vartoti arbatą, kavą ir visus kitus tonizuojan

Kokio asmens? Mozės, Jėzaus, Mahometo ir t.t. Regis, religiją kaip asmens kultą supranta Algis Mickūnas, sakydamas, jog „ magiškosios galios pojūtis vis dar persmelkia tai, ką Vakarai vadina „ Rytų filosofijomis “ , o sykiu ir visą Artimųjų Rytų ir Vakarų asmens kulto istoriją, pavyzdžiui, judaizmą, jėzuizmą ir islamą “ (Algis Mickūnas, „ Filosofijos pradžia “ , in: A. Mickūnas, A. Šliogeris, Filosofijos likimas , Vilnius: Baltos lankos, 2008 , p. 18 ).

Trečiasis pasakojimas Korane apie Jėzų – tai pranašavimas apie jo būsimą dalyvavimą pokalbyje su Dievu kartu su kitais pranašais pasaulio pabaigoje, įterptas į Medinoje apreikštos suros Vaišių stalas pabaigą ( 5:109-115) . Čia Dievas primena Jėzui, kad Marijai apsireiškė Šventoji dvasia ( rū ḥ al-qudus – روح القدس ), kad Dievas padėjo jam kalbėti ir pranašauti lopšyje ir suaugusiame amžiuje, kad išmokė jį rašto ir išminties, Toros ir Evangelijos, kad jo lipdytiems molio paukšteliams įkvėpė dvasią, kad Jėzus Dievui leidus gydė akluosius ir raupsuotuosius bei prikėlė mirusius, kad Dievas davė Jėzui į pagalbą mokinius (apaštalus –  ḥ a w ā r ī jū n حواريون) ir kad, šiems pareikalavus iš Jėzaus stebuklo, nuleido iš dangaus vaišių stalą ( 5:112) - iš to ir suros pavadinimas.

Antras siužetas apie Jėzų įterptas jau Medinos laikotarpio suroje Imrano šeima ( 3:42-59 ). Dievas liepia Pranašui Muhamadui paminėti Knygoje (Korane), jog angelai apreiškę Marijai, kad Dievas suteikęs jai pirmenybę prieš visas pasaulio moteris, liepę pulti ant žemės kartu su kitais tikinčiaisiais, pranešę apie būsimą „ Dievo žodį, vardu Mesijas Jėzus, Marijos sūnus “ (3:45; kalima minhu ismuhu al-Mas ī ḥ ‘ Ī s ā ibn Marjam – كلمة  منه اسمه المسيح عيسى ابن مريم ), kuris  kalbėsiąs jau lopšyje, kad Dievas jį išmokys rašto, išminties, Toros ir Evangelijos ir padarys jį pasiuntiniu žydų tautai, ir jis pats (Jėzus) pranašaus apie savo būsimą misiją, apie paukščiukų lipdymą iš molio ir dvasios įkvėpimą jiems, apie jo atliksimą aklųjų ir rausuotųjų gydymą bei mirusiųjų prikėlimą. Paskui Jėzaus mokiniai jam sako tikintys Dievą ir esą Jam atsidavę (muslimūn, arba musulmonai) ( 3:52 ). Pažymima, kad Jėzus sukurtas iš žemės (dulkės), kaip ir Adomas ( 3:59 ).

Korane esama trijų pasakojimų apie Jėzų (Isą), kurie įterpti trijuose skirtinguose skyriuose (surose). Chronologiškai pirmasis, bene ilgiausias ir išsamiausias – suroje Marija , arba Marjam (19:16-33), kur išdėstytas angelo Gabrieliaus (Džibrilo) apsireiškimo Marijai, jos pastojimo iš Šventosios dvasios, gimdymo po palme ir Jėzaus kalbėjimo lopšyje siužetas. Kai namo su naujagimiu grįžusią Mariją giminės ėmė barti dėl patvirkimo, ją apgynė Jėzus, šitaip prakalbęs iš lopšio: „ Aš esu Dievo   tarnas, Jis davė man Raštą ir padarė mane pranašu... Ramybė man tą dieną, kai gimiau, ir tą dieną, kai mirsiu, ir tą dieną, kai būsiu prikeltas iš numirusių “ (19:30-33).  

Rusų islamologas Michailas Piotrovskis, panašiai kaip Karaizmo autorius Simonas Szyszmanas (Vilnius, 2000), irgi mano, jog pradinio islamo ryšys su judeokrikščionybe, ankstyvąja krikščionių religijos forma, pasireiškia daugelyje detalių ir yra visiškai įmanomas, nepaisant menamo chronologinio pertrūkio. Arabijoje ilgai išsilaikė  už jos ribų seniai išnykusių sektų mokymų, vaizdinių ir net sekėjų. Korane esą Kumrano bendruomenės mokymo atgarsių, o pagrindinė Jėzaus koraniškojo paveikslo idėja – tai, jog jis didelis pranašas, bet ne Dievo sūnus, – esanti gimininga tam, ką skelbė judeokrikščionys ebionitai (M. Piotrovskij, Koraničeskije skazanija , Moskva: Nauka. Glavnaja redakcija vostočnoj literatury, 1991, s. 122).

Šišmanas cituoja Renano teiginius apie tai, jog „ Mahometas susipažino su krikščionybe <...> judėjų-krikščionių ir ebionitų sektose, jokiu būdu ne katalikų “ ir jog „ Mahometo krikščionybė buvo ebionizmas ir nazareizmas “ (Szyszman, Karaizmas , p. 22, išnaša 22 ). M.-J. Langange’as studijoje apie Naujosios Sandoros bendruomenę Damasko šalyje pažymėjęs, jog žodis „ masdžid “ (arab. mečetė) esąs kalkė termino „ sukniubimo, puolimo ant žemės namai “ , kuris „ Damasko rašte “ reiškia šventyklą (ten pat). Sykiu islamo atsiradimas ir arabų imperijos kūrimasis sugriovęs daugybę politinių ir kultūrinių sienų Artimuosiuose Rytuose ir šitaip sudaręs palankias sąlygas dvasiniam gyvenimui plėtotis (ten pat, p. 22 ).

Pasak Simono Šišmano, Jeruzalėje plintanti krikščionybė mažinusi skaičių įvairių grupių - esenų arba giminiškos terapeutų bendruomenės, arba helenistinės bendruomenės, artimos Filono Aleksandriečio idėjoms, ir galbūt krikščionybė absorbavusi kažkurią esenų bendruomenės dalį, gal net praturtėjusi kai kuriomis esenų koncepcijomis ir praktika (S. Szyszman, Karaizmas , p. 22 ). Bet likę esenai dar buvę gyvybingi ir padarę 7 amžiuje įtakos atsirandančiam islamui tuo būdu, kad “Mahometas daugiausia susidūrė su ebionitais, judėjais-krikščionimis, kurie įkūnijo krikščionybės ir sadocitų doktrinų simbiozę” (ten pat).

Sadoko, pirmojo vyriausiojo Jeruzalės šventyklos dvasininko tuo metu, kai Saliamonas ją statydino, įpėdiniai apie 2 a. prieš Kristų skilo į dvi partijas - sadukiejus, netikėjusius mirusiųjų prisikėlimu bei angelų buvimu, ir sadocitus, kurie laikė šiuos dvasininkus (sadukiejus) netikinčiais ir suteptaisiais. Sadocitai (graikų vadinti esenais) turėję Palestinoje ir už jos ribų  kelias bendruomenes, iš kurių svarbiausia buvusi Kumrano bendruomenė prie Negyvosios jūros. Ji buvusi senosios dvasininkų ir pranašų dvasios paveldėtoja ir išsaugojusi mistinį Izraelio praeities palikimą. Sykiu pamaldumo įkarštis privertęs juos ieškoti ir pasisavinti iš mistinio pagonių pasaulio tai, kas kilniausia ir tauriausia, tame tarpe „ Iranas atidavė jiems pačias stipriausias savo religines koncepcijas “ , anot A. Dupont-Sommerio (žr. Szyszman 2000, Vilnius, p. 17-19).    

Pasak legendos, 8-ame amžiuje musulmonų teologas Abu Hanifa Bagdado kalėjime pataręs kitam kaliniui, tokiam Ananui iš Pairanės, pasiskelbti ypatingos religijos vyriausiuoju kunigu. Ananas svaičiodamas per keturias dienas sukuria naują religiją, padedant papirktam viziriui gauna audienciją pas kalifą, įtikina jį esąs vyriausiasis naujos religijos žynys ir išsilaisvina; paskui apsiskelbia regėjęs sapne pranašą Eliją, kad išplėstų savo auditoriją. Tokia yra legendinė karaitų, arba karaimų, religijos kilmė (Simon Szyszman, Karaizmas , iš prancūzų k. vertė Petras Račius, Vilnius: Pradai, 2000, p. 13-14). 

Korane esama palankių krikščionims ištarų. Antai suroje Vaišių stalas krikščionys laikomi artimiausia musulmonams tikyba: „ <...> visų artimiausi meile tikintiesiems [ = m usulmonams] tie, kurie sakė: „ Mes – krikščionys ! “  Tai – todėl, kad tarp jų yra kunigų ir vienuolių, ir jie neišdidūs “ ( 5:82, Koranas 2010, p. 103, iš arabų k. vertė Romas Jakubauskas).

Taarofas (taorufas, tarafas, تعارف) - tai ceremonijimasis ir pažadai, tradicinei visuomenei būdingas elgesys (Irane, Afganistane, musulmonų visuomenėse). Tik trečias kvietimas vaišintis priimtinas, tik trečias pažadas yra svarus.   Lietuviškam kaime ligšiol kai kurie žmonės atsisakinėja vaišinami, nedrįsta iškart priimti kvietimo, "branginasi".  Vokietijoj pasiūlo vaišintis vienąkart, jei žmogus atsisako, vadinasi, tikrai nenori, daugiau niekas nesiūlys. Vienas lietuvaitis pasakojo, kad dėlto viešėdamas Vokietijoj lieka alkanas. Jeigu mandagiai pasisiūlysi kokį vokiečių žurnalistą praleisti pirmą per duris, tave išjuoks.     Irane mandagumas reikalauja dukart atsisakyt, trečią pasiūlymą galima priimt. Viešbučio lifte per duris visi siūlosi vienas kitą praleisti, kažkiek laiko trunka ceremonijimasis,  galop pabodus gaišti visi būriu išsigrūda!  Irane nuotaka per tuoktuves klausiama triskart, ar sutinka už šio vyro eiti. Pirmus du kartus ji kukliai tyli, žmonės neva

Tai JT Vystymo fondo duomenys. Antai Gulsika, trylikametė nutekinta prieš septynerius metus į Tacharo provinciją, buvo visaip ujama bei mušama. Neseniai vyro peršauta į pilvą, rankomis rinko savo žarnas, dabar ligoninėje Kabule, jos būklė sunki, daug susirgimų. Vyras areštuotas, laukia teismo.   Penkiolikmetę Sahargulę iš Pol-e Chomri provincijos pusę metų mušė uošvis, svainiai ir svainės, ji gydyta provincijos centre Baglane nuo gruodžio pabaigos, dabar ligoninėje Kabule, sužalojimai sunkūs. Gulės tėvui mirus ir motinai vėl ištekėjus, ją išleido už vyro - pardavė jaunikio šeimai už penkis tūkstančius dolerių. Gulės vyras yra kareivis Helmando provincijoj, ruošiamasi jį suimti. Vis dėlto po talibano laikų padaryta didelė pažanga: mokyklą lanko apie 42 proc. mergaičių, moterys sudaro net 28 proc. Afganistano parlamento - Volesi Džirgos ( Wolesi Jirga ) narių.       

Šimto religijos mįslių antrajame, pataisytame leidime ( 1985 ) esama trijų netikslumų keliuose islamui skirtuose puslapiuose (p. 189-93 ). 1) Esą persekiojamas Mahometas 622 m. persikėlęs į Jasribą su kitais pranašais (p. 189 ) – iš tikrųjų su bendražygiais migrantais ( muhadžirais ). 2) Esą islamiškuose kraštuose kiekvieną vasarą 30 dienų skiriama religinei ramadano šventei (p. 192 ) – iš tikrųjų kasmet 11 ( kartais 10 ) dienų anksčiau ir gal ne tiek šventei, kiek ramadano (pers., turk. ramazano) mėnesiui, kurį dienos metu pasninkaujama. Beje, ramadano pasninko taisyklės išdėstytos dviejose gana ilgose Korano eilutėse, arba posmuose ( 2:185, 2:187 ). 3 ) Esą yra tokia knyga Šariatas, kurią pavarčius galima rasti bausmių dydžius – iš tikrųjų šariatas tai tik apskritai religinis įstatymas. Įdėtas toks klaidingai šariatą iliustruojantis anekdotas (p. 190-91 ): “Pasakojama, esą kartą atėjęs amatininkas pas Šariato aiškintoją ir prašąs pasakyti, kas būsią, jeigu jo karvė subadysian

Dar visai neseniai (o gal ir dabar) nemažai tradicijai ištikimų turkių studenčių, kurios norėjo į paskaitas vaikščioti su skarele, išvykdavo studijuoti į Vokietiją. Mat tos šalies universitetuose galima auditorijoje ryšėti skarelę.  Turkė M.B. pasakojo, kad jos šalies aukštosiose mokyklose yra įtikinėjimo kambarys (ikna otalari, the convincing room), į kurį kviečiamos studentės, drįstančios pasirodyti auditorijoje su skarele.  Kaip ir prieš šimtą metų, apie du procentus Turkijos vyrų turi po dvi žmonas (tik dabar tai nelegalu). Nemažai turkų susituokę tik religine santuoka (nikah), o tai yra neteisėta. M.B. brolis, turintis jau keturis vaikus, irgi gyvena tokioj neteisėtoj (tik religinėj, tik šariato pripažįstamoj) santuokoj. Susibarusi su broliu, M.B. jam grasina, kad įskųs jį valdžiai, praneš apie nelegalią santuoką. Tokioj santuokoj gimę vaikai yra nelegalūs.  Turkijos teisme galima prisiekti Biblija ar Tora, pasak M.B., bet negalima minėti Alacho vardo. Norinčiam minėti Diev

Sekdamas tėvo ir protėvių pėdomis, Maulana Rūmi beveik penkerius metus dėstė   medresėje fikhą ir kitus islamo religijos mokslus, tokiu būdu pasirinkęs tasavufo (sufizmo) kelią, kuriame   vadovavosi penkių  pyrų  iš daugelio  sufijų  – Hariso Muhasibi, Džunaido Bagdadi, Ruvaimo, Ibn Atos bei Amro ibn Usmano Maki pavyzdžiu (Salmasizadė, Tehran 1385 (2007), p. tre čias nenumeruotas).

Mahometo gautoji Žinia iš Dievo (Alacho) yra šešiais šimtmečiais paskesnė negu Jėzaus Kristaus ir sudėta į knygą per porą dešimtmečių po Pranašo mirties, joje užfiksuoti tikslūs Dievo pasakymai viena – arabų kalba ir tikru šventraščiu laikomas tik arabiškas tekstas, tad musulmonų šventoji knyga – Koranas (Qur'an) yra tikslus ir autentiškas Dievo žodis. Korane tai ne kartą minima, kaip antai skyriaus Moterys 82-oje eilutėje : „ Negi jie nesusimąsto apie Koraną? Juk jeigu jis būtų ne iš Allaho, tai jie surastų ten daug prieštaravimų “ ( Koranas , iš arabų kalbos v ertė muftijus Romas Jakubauskas, 2010, p. 79 ).

Pasak Algio Uždavinio, sufijai į savo pirmtakų - sufijų grandinę ( silsilą ) įtraukdavo net pirmuosius keturis kalifus ir patį Pranašą Muhamadą, nors istorikas Ibn Chaldunas vėliau pastebėjo, kad šie kalifai savitų religinių praktikų nebuvo įsteigę. Persiško sufizmo traktato autorius Ali Hudžviri pirmajam kalifui Abu Bakrui priskyrė kontempliatyvaus gyvenimo ( mušahados ) kelią, nes tas melsdavęsis naktimis ir skaitydavęs Koraną tyliu balsu, antrasis kalifas Omaras, kuris Koraną deklamuodavęs garsiai, reprezentuojąs apsivalymo ( mudžahados ) kelią. Trečiasis kalifas Osmanas atstovaująs draugystei su Dievu ( chullai ), o ketvirtasis kalifas Ali ibn Abi Talibas, anot Hudžviri, rodąs kelią į Dieviškąją esmę ( hakiką )  (Algis Uždavinys,  Sufizmas islamo civilizacijoje , Kaunas: Atvirosios visuomenės studijų asociacija, 2007, p. 75-6) .          

Kadangi islamo doktrina bent dėl trijų priežasčių yra nepalanki mistiniams sąjūdžiams, tai daugelyje mistikos krypčių teko vengti šariato priesakų, ir neretai mistikai - sufijai juos kritikuodavo teisindamiesi tradicija (Danecki 2002, II, 9 ).

Ir Biblijoje, ir Korane Jėzus Kristus liepė mokėti mokesčius. Naujajame Testamente jis pasakė fariziejų mokinių klausiamas: „ Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Korane 19-ojo skyriaus  „ Marjam (Marija) “  30-31 eilutėse vos gimęs Jėzus (Isa) prakalba iš lopšio: „ Aš - Allaho vergas. Jis davė man Raštą ir padarė mane pranašu. Ir padarė mane palaimintuoju, kad ir kur aš būčiau, ir įsakė man melstis bei duoti išmaldos, kolei aš gyvas “ (Koranas 2010, p. 261 ; i š arabų kalbos vert ė muftijus Romas Jakubauskas ). Tiesa, vietoj išmaldos čia neretai verčiama šalpos mokestį ( welfare tax ) . Tada angliškame (JAV anglų kalbos) vertime eilutė 31 skamba šitaip: „ He has made me blessed wherever I may be, and commissioned me to pray and [pay] the welfare tax so long as I live “  ( The Qur'an (The Noble Reading) , The first American English Translation (Text, translation and commentary) by T. B. Irving (Al-Hajj Ta'lim 'Ali), Tehran 2005, p. 30

Persų sufijus al-Kušairi ( m. 1072 / AH 465 ) beveik visus savo teiginius grindė trijų tipų citatomis ar nuorodomis: 1 ) teiginiais iš Korano, 2 ) hadisais, t.y. atsitikimais iš Pranašo Muhamado gyvenimo, 3 ) žymių sufijų pasakymais ar atsitikimais iš jų gyvenimo. Hadisų – atsitikimų iš Pranašo gyvenimo – tikrumą jų rinkėjai ( muhadisai ) tikrindavo užrašydami ir studijuodami pasakojimo perdavėjų grandinę ( isnadą ), ir sufijus Kušairi (al-Qushairi) taip sekė šia technika beveik visame kame, ką jis rašė apie sufijų praktikas, kad vos ne pusę jo ilgo sufizmo traktato sudaro vien isnadai (Hamiduddin 1966, 313 ).

Neretai teigiama, jog islamo šalyse nėra dvasininkų. Islame “žmogus gyvena Dievo akivaizdoje, todėl jam nereikia jokio tarpininkaujančio dvasininkų luomo”, pasak vokiečių islamologės Annemarie Schimmel (Vilnius 2001, 27 ). Tačiau čia galima skirti kelis aspektus – teologinį, socialinį bei politinį. Dviejų lenkų autorių teigimu, islame nėra šventikų – tikinčiųjų ir Dievo tarpininkų – teologine prasme, bet kitaip yra sociologine ir politine prasme. Profesinė religinė hierarchija su pripažintomis funkcijomis ir sankcijomis kaip institucinė struktūra pirmąkart islamo istorijoje atsiradusi turkų osmanų valstybėje, ji religines institucijas suformavusi ir įtvirtinusi, suteikusi joms tikėjimo ir teisės sargų funkcijas (Grodzicki, Szczepański 1972, 28-29 ).

Nuo viduram žių iki devynioliktojo amžiaus pabaigos Irano sociume būta institucijų, kuriose galima įžvelgti šiuolaikinio pilietinės visuomenės koncepto pirmtakus. Tokios institucijos buvo dvasininkai, prieglobsčio vietos, sufijų chanakos ; seniūnai, gentys ir klanai, ajarai ; valstiečių grupės bei asnaf (Paya 2004, 165 ).

Islamo šalių švietimo įstaigos – medresės, kurios ėmė rastis apie dešimtojo amžiaus pabaigą ir kurioms ėmė daryti įtaką valdovai, buvo teisės mokyklos, bet teisės studijos privačiame ratelyje iki pat 19 a. buvo pats patvariausias žinijos perdavos būdas islame (Hallaq 2009, 38 ).

Už nesantuokinius ryšius islame retai nubaudžiama, nes Korane nustatyti dideli reikalavimai liudijimui ir griežta bausmė meluojantiems liudytojams. Kad būt ų galima teisti už nesantuokinius ryšius ( ar. zinā' زناء , angl. fornication ) , r eikalingi keturi liudininkai, savo akimis matę ištvirkavimo aktą.  Tai matyti iš 24-osios suros Šviesa eilutės 4 : “O tie, kurie meta kaltinimus ištikimosioms, o po to neatveda keturi ų liudin in kų, - ba u skite aštuoniasdešimčia smūgių ir niekados nepriimkite jų liudijimų; tai - pasileidėliai” ( Koranas , Vilnius: Kronta, 2010, p. 302 ). Tiesa, toliau eilutėje 5 pasakyta: “išskyrus tuos, kurie po to atgailavo ir pasitaisė”. Hanafitų eponimas Abū Hanifa dar reikalavęs, kad tie keturi liudininkai būtų matę sanguliavimo aktą i š skirtingų ta š kų, pavyzdžiui, i š keturių skirtingų kambario kampų. Tai mini Ispanijos 12 / 6 amžiaus fakihas (musulmonų teisininkas) i š Kordobos Ibn Ru š das (m. 1126 / AH 520) savo knygoj

Musulmonas hanafitas  gali vesti krikščionę arba žydę, bet kitos teisės mokyklos reikalauja, kad kitatikė nuotaka priimtų islamo tikėjimą (Rodionov 2003, 123-124) . Musulmonė gali ištekėti tik už musulmono.  Musulmonas negali pakeisti tikėjimo ar pereiti į kitą. Negalima atsisakyti, palikti islamo ir atsiversti į kitą religiją. Tai yra sunkus nusikaltimas.  Tiesa, moteriai bausmė gal kiek švelnesnė. Pasak Januszo Daneckio (2002, I, 231), moteriškei už atsimetimą nuo tikėjimo negresia mirtis. Musulmonui galima tik pakeisti savo mazhabą - prisijungti prie kitos islamo teisinės mokyklos, bet irgi ne visada.     

Tradicionistas (angl ų traditionist , lenkų tradycjonista ) kitaip bus muhadisas (arab ų muḥaddith محدث) – hadis ų, arba padavimų, rinkėjas. Tai 9 amžiuje atsiradusi profesija, anot lenkų arabisto Januszo Daneckio ( Podstawowe wiadomości o islamie , Warszawa: Dialog, 2002, I, p. 94 ). Muhadisas užsiimdavo hadisų rinkimu ir kritika, t.y. jų tikrumo ir patikimumo laipsnio nustatymu, po to išsamia analize ir grupavimu.   P irmuosiuose rinkiniuose hadisai būdavo grupuojami pagal perdavėjų ( musnadų ) grandinę ( isnād ). Todėl musnad buvo ir bendrinis šių rinkinių pavadinimas, ir kartais tapdavo konkrečios knygos   pavadinimu. Pavyzdžiui, al-Šafii sudarytas hadisų rinkinys vadinasi Al-Musnad (المسند). Vėliau hadisus imta klasifikuoti pagal temas, ir šitaip sugrupuoti padavimų rinkiniai yra muṣannaf (مصنّف) - ‘sugrupuota’, ‘suklasifikuota’.

Kas d ėl klasikinio islamo teisininkų nuomonės apie svaigiuosius gėrimus (chamr خمر ), tai, pasak Ibn Rušdo (The Distinguished Jurist’s Primer, vol.  1 p. 571 ), jie sutarė dėl jo draudimo mažais ir dideliais kiekiais, tai yra svaigalų iš vynuogių sulčių.  Svarstydami apie kitus svaigalus, jie nesutarė dėl mažo kiekio, nuo kurio neapsvaigstama. Sutarė, kad yra draudžiamas toks kiekis, kuris svaigina. Bet dauguma Hidžazo teisininkų, taip pat dauguma tradicionistų, laikė draudžiamu tiek mažą, tiek didelį svaigalų kiekį. Rusų arabisto Michailo Rodionovo knygelėje apie Pranašo Muhamado žodžius ir žygius, jo tikėjimo mokymą, apeigas, teisę, Dievo ir žmogaus santykius Islam klassičeskij (Sankt-Peterburg 2003 , p. 7 ) klasikiniu islamu laikomas laikotarpis nuo pirmojo apreiškimo Pranašui Muhamadui apie 610 metus iki Abasid ų dinastijos pabaigos 1258. Pana š ų, tik de š imčia metų anksčiau prasidedantį laikotarpį laikė klasikiniu islamu ir austrų istorikas bei kultūrologas Gus

Šiuolaikiniame Irane smarkiai apgirtusiam skiriama aštuoniasdešimt rimbo kirčių. Tiesa, tai atsitinka gana retai. Vienos vidutinio amžiaus teheranietės, atvykusios porai savaičių į Vilnių, per Velykas prisispyręs klausinėjau, ar jinai pažįsta kokį žmogų, ar girdėjusi apie ką nors iš kaimynų ar apylinkės, kas būtų buvęs nuplaktas už svaigalų vartojimą.  Jinai niekaip negalėjo prisiminti nė vieno atvejo. Sako, aš su tokiais žmonėm nepasižįstu ! Po poros dienų prisiminė vieną atsitikimą, kurį žinojo iš žiniasklaidos.  Prieš kokį pusmetį važiuodamas mašina vienas Irano sportininkas galiūnas, garsus žmogus, susikivirčijo su kito automobilio vairuotoju ir žuvo bene nuo peilio dūrio. Žudikui greit buvo įvykdyta mirties bausmė.  M a š inoje greta nusikaltėlio sėdėjęs labai girtas jaunuolis, kuris per vairuotojų konfliktą net nesikėlė nuo sėdynės. Va jam teisėjas skyrė 80 kirčių už svaigalų vartojimą.  O mano pa š nekovė, dviejų vaikų mama, alkoholio niekada nevartoja. Nei Tehe

Tarp tų klasikinio islamo teisininkų, kurie draudė svaigalų vartojimą net mažiausiais kiekiais, dauguma sutarė, kad bausmė turi būti aštuoniasdešimt kirčių rimbu. Tuo tarpu al-Šafii, Abū Sauras ir Davūdas manę, kad už girtavimą baustina tik keturiasdešimčia kirčių. Taip savo knygos  skyrelyje apie bausmes už  chamr (خمر) - svaigalų vartojimą  informuoja Ibn Rušdas - Averojus ( The Distinguished Jurist’s Primer, Vol. 2 p. 535 ).   Kas dėl bausmės vergui, dauguma manė, kad jis plaktinas perpus mažiau už laisvą žmogų, t.y. dvidešimčia kirčių pagal Šafii arba keturiasdešimčia pagal griežtesnės bausmės šalininkų supratimą.  Zahiritai, nematantys skirtumo tarp bausmės vergui ir laisvam žmogui, abiejų kategorijų apgirtusius asmenis baudžia keturiasde š imčia kirčių.