Algimantas Litvinas

Kadangi islamo doktrina bent dėl trijų priežasčių yra nepalanki mistiniams sąjūdžiams, tai daugelyje mistikos krypčių teko vengti šariato priesakų, ir neretai mistikai - sufijai juos kritikuodavo teisindamiesi tradicija (Danecki 2002, II, 9 ).

Ir Biblijoje, ir Korane Jėzus Kristus liepė mokėti mokesčius. Naujajame Testamente jis pasakė fariziejų mokinių klausiamas: „ Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Korane 19-ojo skyriaus  „ Marjam (Marija) “  30-31 eilutėse vos gimęs Jėzus (Isa) prakalba iš lopšio: „ Aš - Allaho vergas. Jis davė man Raštą ir padarė mane pranašu. Ir padarė mane palaimintuoju, kad ir kur aš būčiau, ir įsakė man melstis bei duoti išmaldos, kolei aš gyvas “ (Koranas 2010, p. 261 ; i š arabų kalbos vert ė muftijus Romas Jakubauskas ). Tiesa, vietoj išmaldos čia neretai verčiama šalpos mokestį ( welfare tax ) . Tada angliškame (JAV anglų kalbos) vertime eilutė 31 skamba šitaip: „ He has made me blessed wherever I may be, and commissioned me to pray and [pay] the welfare tax so long as I live “  ( The Qur'an (The Noble Reading) , The first American English Translation (Text, translation and commentary) by T. B. Irving (Al-Hajj Ta'lim 'Ali), Tehran 2005, p. 30

Persų sufijus al-Kušairi ( m. 1072 / AH 465 ) beveik visus savo teiginius grindė trijų tipų citatomis ar nuorodomis: 1 ) teiginiais iš Korano, 2 ) hadisais, t.y. atsitikimais iš Pranašo Muhamado gyvenimo, 3 ) žymių sufijų pasakymais ar atsitikimais iš jų gyvenimo. Hadisų – atsitikimų iš Pranašo gyvenimo – tikrumą jų rinkėjai ( muhadisai ) tikrindavo užrašydami ir studijuodami pasakojimo perdavėjų grandinę ( isnadą ), ir sufijus Kušairi (al-Qushairi) taip sekė šia technika beveik visame kame, ką jis rašė apie sufijų praktikas, kad vos ne pusę jo ilgo sufizmo traktato sudaro vien isnadai (Hamiduddin 1966, 313 ).

Neretai teigiama, jog islamo šalyse nėra dvasininkų. Islame “žmogus gyvena Dievo akivaizdoje, todėl jam nereikia jokio tarpininkaujančio dvasininkų luomo”, pasak vokiečių islamologės Annemarie Schimmel (Vilnius 2001, 27 ). Tačiau čia galima skirti kelis aspektus – teologinį, socialinį bei politinį. Dviejų lenkų autorių teigimu, islame nėra šventikų – tikinčiųjų ir Dievo tarpininkų – teologine prasme, bet kitaip yra sociologine ir politine prasme. Profesinė religinė hierarchija su pripažintomis funkcijomis ir sankcijomis kaip institucinė struktūra pirmąkart islamo istorijoje atsiradusi turkų osmanų valstybėje, ji religines institucijas suformavusi ir įtvirtinusi, suteikusi joms tikėjimo ir teisės sargų funkcijas (Grodzicki, Szczepański 1972, 28-29 ).

Nuo viduram žių iki devynioliktojo amžiaus pabaigos Irano sociume būta institucijų, kuriose galima įžvelgti šiuolaikinio pilietinės visuomenės koncepto pirmtakus. Tokios institucijos buvo dvasininkai, prieglobsčio vietos, sufijų chanakos ; seniūnai, gentys ir klanai, ajarai ; valstiečių grupės bei asnaf (Paya 2004, 165 ).

Islamo šalių švietimo įstaigos – medresės, kurios ėmė rastis apie dešimtojo amžiaus pabaigą ir kurioms ėmė daryti įtaką valdovai, buvo teisės mokyklos, bet teisės studijos privačiame ratelyje iki pat 19 a. buvo pats patvariausias žinijos perdavos būdas islame (Hallaq 2009, 38 ).

Už nesantuokinius ryšius islame retai nubaudžiama, nes Korane nustatyti dideli reikalavimai liudijimui ir griežta bausmė meluojantiems liudytojams. Kad būt ų galima teisti už nesantuokinius ryšius ( ar. zinā' زناء , angl. fornication ) , r eikalingi keturi liudininkai, savo akimis matę ištvirkavimo aktą.  Tai matyti iš 24-osios suros Šviesa eilutės 4 : “O tie, kurie meta kaltinimus ištikimosioms, o po to neatveda keturi ų liudin in kų, - ba u skite aštuoniasdešimčia smūgių ir niekados nepriimkite jų liudijimų; tai - pasileidėliai” ( Koranas , Vilnius: Kronta, 2010, p. 302 ). Tiesa, toliau eilutėje 5 pasakyta: “išskyrus tuos, kurie po to atgailavo ir pasitaisė”. Hanafitų eponimas Abū Hanifa dar reikalavęs, kad tie keturi liudininkai būtų matę sanguliavimo aktą i š skirtingų ta š kų, pavyzdžiui, i š keturių skirtingų kambario kampų. Tai mini Ispanijos 12 / 6 amžiaus fakihas (musulmonų teisininkas) i š Kordobos Ibn Ru š das (m. 1126 / AH 520) savo knygoj

Musulmonas hanafitas  gali vesti krikščionę arba žydę, bet kitos teisės mokyklos reikalauja, kad kitatikė nuotaka priimtų islamo tikėjimą (Rodionov 2003, 123-124) . Musulmonė gali ištekėti tik už musulmono.  Musulmonas negali pakeisti tikėjimo ar pereiti į kitą. Negalima atsisakyti, palikti islamo ir atsiversti į kitą religiją. Tai yra sunkus nusikaltimas.  Tiesa, moteriai bausmė gal kiek švelnesnė. Pasak Januszo Daneckio (2002, I, 231), moteriškei už atsimetimą nuo tikėjimo negresia mirtis. Musulmonui galima tik pakeisti savo mazhabą - prisijungti prie kitos islamo teisinės mokyklos, bet irgi ne visada.     

Tradicionistas (angl ų traditionist , lenkų tradycjonista ) kitaip bus muhadisas (arab ų muḥaddith محدث) – hadis ų, arba padavimų, rinkėjas. Tai 9 amžiuje atsiradusi profesija, anot lenkų arabisto Januszo Daneckio ( Podstawowe wiadomości o islamie , Warszawa: Dialog, 2002, I, p. 94 ). Muhadisas užsiimdavo hadisų rinkimu ir kritika, t.y. jų tikrumo ir patikimumo laipsnio nustatymu, po to išsamia analize ir grupavimu.   P irmuosiuose rinkiniuose hadisai būdavo grupuojami pagal perdavėjų ( musnadų ) grandinę ( isnād ). Todėl musnad buvo ir bendrinis šių rinkinių pavadinimas, ir kartais tapdavo konkrečios knygos   pavadinimu. Pavyzdžiui, al-Šafii sudarytas hadisų rinkinys vadinasi Al-Musnad (المسند). Vėliau hadisus imta klasifikuoti pagal temas, ir šitaip sugrupuoti padavimų rinkiniai yra muṣannaf (مصنّف) - ‘sugrupuota’, ‘suklasifikuota’.

Kas d ėl klasikinio islamo teisininkų nuomonės apie svaigiuosius gėrimus (chamr خمر ), tai, pasak Ibn Rušdo (The Distinguished Jurist’s Primer, vol.  1 p. 571 ), jie sutarė dėl jo draudimo mažais ir dideliais kiekiais, tai yra svaigalų iš vynuogių sulčių.  Svarstydami apie kitus svaigalus, jie nesutarė dėl mažo kiekio, nuo kurio neapsvaigstama. Sutarė, kad yra draudžiamas toks kiekis, kuris svaigina. Bet dauguma Hidžazo teisininkų, taip pat dauguma tradicionistų, laikė draudžiamu tiek mažą, tiek didelį svaigalų kiekį. Rusų arabisto Michailo Rodionovo knygelėje apie Pranašo Muhamado žodžius ir žygius, jo tikėjimo mokymą, apeigas, teisę, Dievo ir žmogaus santykius Islam klassičeskij (Sankt-Peterburg 2003 , p. 7 ) klasikiniu islamu laikomas laikotarpis nuo pirmojo apreiškimo Pranašui Muhamadui apie 610 metus iki Abasid ų dinastijos pabaigos 1258. Pana š ų, tik de š imčia metų anksčiau prasidedantį laikotarpį laikė klasikiniu islamu ir austrų istorikas bei kultūrologas Gus

Šiuolaikiniame Irane smarkiai apgirtusiam skiriama aštuoniasdešimt rimbo kirčių. Tiesa, tai atsitinka gana retai. Vienos vidutinio amžiaus teheranietės, atvykusios porai savaičių į Vilnių, per Velykas prisispyręs klausinėjau, ar jinai pažįsta kokį žmogų, ar girdėjusi apie ką nors iš kaimynų ar apylinkės, kas būtų buvęs nuplaktas už svaigalų vartojimą.  Jinai niekaip negalėjo prisiminti nė vieno atvejo. Sako, aš su tokiais žmonėm nepasižįstu ! Po poros dienų prisiminė vieną atsitikimą, kurį žinojo iš žiniasklaidos.  Prieš kokį pusmetį važiuodamas mašina vienas Irano sportininkas galiūnas, garsus žmogus, susikivirčijo su kito automobilio vairuotoju ir žuvo bene nuo peilio dūrio. Žudikui greit buvo įvykdyta mirties bausmė.  M a š inoje greta nusikaltėlio sėdėjęs labai girtas jaunuolis, kuris per vairuotojų konfliktą net nesikėlė nuo sėdynės. Va jam teisėjas skyrė 80 kirčių už svaigalų vartojimą.  O mano pa š nekovė, dviejų vaikų mama, alkoholio niekada nevartoja. Nei Tehe

Tarp tų klasikinio islamo teisininkų, kurie draudė svaigalų vartojimą net mažiausiais kiekiais, dauguma sutarė, kad bausmė turi būti aštuoniasdešimt kirčių rimbu. Tuo tarpu al-Šafii, Abū Sauras ir Davūdas manę, kad už girtavimą baustina tik keturiasdešimčia kirčių. Taip savo knygos  skyrelyje apie bausmes už  chamr (خمر) - svaigalų vartojimą  informuoja Ibn Rušdas - Averojus ( The Distinguished Jurist’s Primer, Vol. 2 p. 535 ).   Kas dėl bausmės vergui, dauguma manė, kad jis plaktinas perpus mažiau už laisvą žmogų, t.y. dvidešimčia kirčių pagal Šafii arba keturiasdešimčia pagal griežtesnės bausmės šalininkų supratimą.  Zahiritai, nematantys skirtumo tarp bausmės vergui ir laisvam žmogui, abiejų kategorijų apgirtusius asmenis baudžia keturiasde š imčia kirčių.

Sunitų islame iš bene dešimčių trumpai egzistavusių sutvirtėjo ir išliko keturios teisinės mokyklos – mazhabai , galutinai susiformavę 10 amžiaus viduryje. Tai hanafitai, malikitai, šafiitai ir hanbalitai. Jų pradininkai kūfietis persas Abū Hanifa (m. 767 / AH 150 ), medinietis Malikas ibn Anasas (m. 795 / AH 179 ), Gazoje gimęs Muhamadas ibn Idrisas al-Šafii (m. 820 / AH 204 Egipte) ir bagdadietis Ahmadas ibn Hanbalas (m. 855 / AH 241 ) tituluojami imamais (vadovais).   Kai kuriais atvejais mazhabų skirtumai nedideli – pvz., palietus vyriškiui moters ranką reikia atlikti ritualinį apsiplovimą ar ne. Hanafitams nereikia, o kitų trijų teisės mokyklų atstovams reikia atlikti mažąjį apsiplovimą  – vudū ( Schimmel 2001 Vilnius, p. 73 ).       Bet esama ir reikšmingesnių skirtumų. Antai vien sėdėjimas ant svetimo kilimėlio hanbalitams tolygus jo pasisavinimui, o hanafitams tik kilimėlio išsinešimas reiškia pasisavinimą (Hallaq 2009, 31 ).

Tarp tų klasikinio islamo teisininkų, kurie draudė svaigalų vartojimą net mažiausiais kiekiais, dauguma sutarė, kad bausmė turi būti aštuoniasdešimt kirčių rimbu. Tuo tarpu al-Šafii, Abū Sauras ir Davūdas manę, kad už girtavimą baustina tik keturiasdešimčia kirčių. Taip savo knygos  skyrelyje apie bausmes už  chamr (خمر) - svaigalų vartojimą  informuoja Ibn Rušdas - Averojus ( The Distinguished Jurist’s Primer, Vol. 2 p. 535 ).   Kas dėl bausmės vergui, dauguma manė, kad jis plaktinas perpus mažiau už laisvą žmogų, t.y. dvidešimčia kirčių pagal Šafii arba keturiasdešimčia pagal griežtesnės bausmės šalininkų supratimą.  Zahiritai, nematantys skirtumo tarp bausmės vergui ir laisvam žmogui, abiejų kategorijų apgirtusius asmenis baudžia keturiasde š imčia kirčių.

Abūlvalido Ibn Rušdo, arba Averojaus ( 1126 Kordoboje   - 1198 .12.10 Marake š e   / AH 520-595.02.08 ) Gero teisininko vadovo - lyginamosios teisės veikalo pirmajame tome (angli š kas vertimas, Garnet Publishing 1994) yra 17 skyrių, skirtų įvairiai problematikai. Tai lyginamosios teisės knyga todėl, kad Ibn Rušdas pateikė ne tik savosios malikitų, bet ir keturių kitų islamo teisės mokyklų - hanafitų, š afiitų, hanbalitų, zahiritų požiūrius nagrinėjamais klausimais. Štai Ibn Rušdo knygos skyrių temos. Beje, skyriai veikale vadinami knygomis: 1 ) ritualinės švaros knyga  (p. 1-95 ) , 2-3) p irmoji ir antroji maldos knygos (p. 96-226, 227-258 ) , 5) zakato (šalpos mokesčio) knyga , 6) zakat al-fitro knyga , 7) pasninko knyga , 8 ) atskyrimo mečetėje knyga , 9 ) hadžo (piligrimystės į Meką) knyga , 10 ) džihado knyga , 11 ) priesaikų knyga , 12 ) įžadų knyga , 13 ) aukų knyga , 14 ) gyvulių skerdimo knyga , 15 ) medžioklės knyga , 16 ) aukos naujagimiams , 17 ) valgių ir gė

Įstatymo išprotavimas vadinasi idžtihadas , o teisininkas, išprotaujantis islamo įstatymus – mudžtahidas .  Kadangi islamo įstatymai yra daugiausia šio išprotavimo rezultatas, kadangi mudžtahidų buvo daug ir įvairiuose musulmonų pasaulio kampeliuose, tai islamo teisei yra būdingas pliuralizmas.  Nesant galimybės nustatyti, kurie mudžtahidai teisūs ir kurie ne, laikoma, jog visi mudžtahidai yra teisūs . Dėl teisinio pliuralizmo islamo įstatymai pasižymėjo tokiomis dviem savybėmis kaip, pirma, lankstumas ir prisitaikymas prie įvairių visuomenių ir regionų, antra, sugebėjimas kisti laikui bėgant. Sakytume, tai   geografinis ir istorinis adaptyvumas.  Klasikiniuose islamo teisininkų veikaluose būdavo išdėstomos penkios svarbiausios temos šitokia seka: ritualinis apsiplovimas, malda, šalpos mokestis, pasninkas ir piligrimystė - kelionė į Meką.  Pagal reguliuojamas gyvenimo sritis islamo įstatymai dar skirstomi į “keturis ketvirčius”. Tai apeigos, prekyba, santuoka ir kūno sužalo

Trečiasis teisės šaltinis yra konsensusas. Nors, pasak Hallaqo įslamo teisės įvado, remiantis konsensusu – vieningu teisininkų sutarimu priimta mažiau negu vienas procentas įstatymų ar teisės normų.  Ketvirtasis teisės šaltinis – teisinė analogija. Pavyzdžiui, Koranas draudžia vartoti vynuogių vyną. Paklausite, o gal galima vartoti datulių vyną?  Kadangi datulių vynas taip pat svaigina, atima protą bei trukdo atlikti religines prievoles, teisininkas logiškai nusprendžia, kad jo vartojimas irgi draudžiamas. Analoginio teisinio samprotavimo eiga tokia: nauja byla – sena byla – kas tarp jų bendra ( ratio legis ) – naujos bylos sprendimas. Svarbus metodas įvertinant ratio legis yra tinkamumas ar tikimas ( munasaba ). Nors Korane nepažymėta vyno vartojimo draudimo priežastis, bet aišku, kad šis draudimas yra pamatuotas, pagrįstas, kadangi apsvaigimo pasekmės žalingos .

Visi poelgiai islame skirstomi į penkias grupes ar kategorijas. Poelgiai būna draudžiami, privalomi, pageidautini, neutralūs ir smerktini. Baudžiama už pirmųjų dviejų veiksmų atlikimą ar neatlikimą. Dėl likusių trijų rūšių poelgių nebaudžiama.   

M usulmonų teisininkai išprotavo teisės teoriją ( usul al-fiqh ) r emdamiesi šventraščiu . P asak  Waelo Hallaqo (2009, 16) šv entraštyje (Korane) esą apie penkis šimtus “teisinių eilučių” (ajatų) . Joshua White'o  (2002, 314)  teigimu, Korane esama mažiau negu šimtas eilučių, kuriose nagrinėjami teisiniai dalykai.   Be šventraščio, islamo teisininkai dar remiasi suna – Pranašo gyvenimo pavyzdžiu. Suna išdėstyta hadisuose – padavimuose apie Pranašo pasisakymus ir poelgius. I š daugiau kaip pusės milijono tokių padavimų esą atsijota apie penkis tūkstančius patikimų liudijimų, tinkamų teisiniams samprotavimams ( Hallaq 2009, 16) .