Algimantas Litvinas

Pranešė Fuzailiui, jog jo sūnus pareiškęs: „ Norėčiau tokį kampelį susirasti, kad žmones manęs nematytų, o aš matyčiau juos visus “ . Apsiašarojo Fuzailis ir tarė: „ Vargšas mano vaikas ! Geriau jau būtų taip pasakęs: kad nei žmonės mane matytų, nei aš jų!”  (Versta iš: Šeich Bahāji, Kaškul , Tehrān: Negārestān-e ketāb, 1389 (2010 ), p.  14).

Tai eilutė iš Vytauto Sirijos-Giros eilėraščio, kurį skaičiau kadaise jo rinktinėje Ekranas . Evangelijoje pagal Joną prisikėlęs Jėzus dukart sako mokiniams: „Ramybė jums!“ (Jn 20 ,  19 ; Jn  20, 21 ). Kunigas Jonas Narijauskas pa ž ymi, kad „ Kristus atleisdamas nuodėmes man ir tau kiekvieną kartą taria: Ramybė tau! “ ( žr. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos dvim ėnesinį klierikų leidinį Teesie , 2011-2012, Nr. 4 (66) , p. 5). Rusiškame Evangelijos vertime Kristus sako: „ Mir vam “ ( Novyj zavet. New Testament , Wheaton, IL: Izdatelstvo „ Protestant “  / Slavic Gospel Press, 1993, p. 343 ), angliškai irgi: „ Peace be with you “ (ten pat). Persi škame vertime ( Endžil-e šarif. Ahd-e džadid , Tehrān, 1981 / World Missionary Press, 1991, p. 314 ) Kristus byloja: „ Salām bar šomā bād “ – سلام بر شما باد ), arabiškame: „ Salām un lakum “ – سلامٌ لكم ( Al-Ind žīl ma‘   al-mazāmīr , Kitāb al-ḥajāt, 2005, p. 370 ).    Nors musulmonų pasisveikinimas saliam

Su šventąja knyga po pažastimi vaikšto dabar mormonai Vilniuje, taip vaikštinėjo prieš keletą dešimtmečių bene Paryžiuje Mitas Romnis ( Mitt Romney ), respublikonų partijos kandidatas į JAV prezidentus. Gali būti, kad kitas JAV prezidentas bus mormonas, nors Barakas Obama ( Barack Obama ) kol kas jį lenkia populiarumu.  Mormono knyga - dar vienas Jėzaus Kristaus testamentas - vertingesnė už Bibliją. Oficialiai mormonų organizacija vadinasi Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia , pamaldos vyksta sekmadieniais Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus skyriuose. Internete jų saitas saints.lt , norintiems nemokamai dalijama Mormono knyga. Įdomu tai, kad visi Bažnyčios nariai čia laikomi  šventaisiais , „ nes kasdieniame gyvenime jie stengiasi vadovautis Jėzaus Kristaus mokymu “ (Romualdas Dulskis, Ekumeninė krikščionybė. Krikščioniškasis pašaukimas protestantizme, Aidai, 2011, p. 126). Šventoji knyga draudžia mormonams rūkyti, vartoti arbatą, kavą ir visus kitus tonizuojan

Kokio asmens? Mozės, Jėzaus, Mahometo ir t.t. Regis, religiją kaip asmens kultą supranta Algis Mickūnas, sakydamas, jog „ magiškosios galios pojūtis vis dar persmelkia tai, ką Vakarai vadina „ Rytų filosofijomis “ , o sykiu ir visą Artimųjų Rytų ir Vakarų asmens kulto istoriją, pavyzdžiui, judaizmą, jėzuizmą ir islamą “ (Algis Mickūnas, „ Filosofijos pradžia “ , in: A. Mickūnas, A. Šliogeris, Filosofijos likimas , Vilnius: Baltos lankos, 2008 , p. 18 ).

Trečiasis pasakojimas Korane apie Jėzų – tai pranašavimas apie jo būsimą dalyvavimą pokalbyje su Dievu kartu su kitais pranašais pasaulio pabaigoje, įterptas į Medinoje apreikštos suros Vaišių stalas pabaigą ( 5:109-115) . Čia Dievas primena Jėzui, kad Marijai apsireiškė Šventoji dvasia ( rū ḥ al-qudus – روح القدس ), kad Dievas padėjo jam kalbėti ir pranašauti lopšyje ir suaugusiame amžiuje, kad išmokė jį rašto ir išminties, Toros ir Evangelijos, kad jo lipdytiems molio paukšteliams įkvėpė dvasią, kad Jėzus Dievui leidus gydė akluosius ir raupsuotuosius bei prikėlė mirusius, kad Dievas davė Jėzui į pagalbą mokinius (apaštalus –  ḥ a w ā r ī jū n حواريون) ir kad, šiems pareikalavus iš Jėzaus stebuklo, nuleido iš dangaus vaišių stalą ( 5:112) - iš to ir suros pavadinimas.

Antras siužetas apie Jėzų įterptas jau Medinos laikotarpio suroje Imrano šeima ( 3:42-59 ). Dievas liepia Pranašui Muhamadui paminėti Knygoje (Korane), jog angelai apreiškę Marijai, kad Dievas suteikęs jai pirmenybę prieš visas pasaulio moteris, liepę pulti ant žemės kartu su kitais tikinčiaisiais, pranešę apie būsimą „ Dievo žodį, vardu Mesijas Jėzus, Marijos sūnus “ (3:45; kalima minhu ismuhu al-Mas ī ḥ ‘ Ī s ā ibn Marjam – كلمة  منه اسمه المسيح عيسى ابن مريم ), kuris  kalbėsiąs jau lopšyje, kad Dievas jį išmokys rašto, išminties, Toros ir Evangelijos ir padarys jį pasiuntiniu žydų tautai, ir jis pats (Jėzus) pranašaus apie savo būsimą misiją, apie paukščiukų lipdymą iš molio ir dvasios įkvėpimą jiems, apie jo atliksimą aklųjų ir rausuotųjų gydymą bei mirusiųjų prikėlimą. Paskui Jėzaus mokiniai jam sako tikintys Dievą ir esą Jam atsidavę (muslimūn, arba musulmonai) ( 3:52 ). Pažymima, kad Jėzus sukurtas iš žemės (dulkės), kaip ir Adomas ( 3:59 ).

Korane esama trijų pasakojimų apie Jėzų (Isą), kurie įterpti trijuose skirtinguose skyriuose (surose). Chronologiškai pirmasis, bene ilgiausias ir išsamiausias – suroje Marija , arba Marjam (19:16-33), kur išdėstytas angelo Gabrieliaus (Džibrilo) apsireiškimo Marijai, jos pastojimo iš Šventosios dvasios, gimdymo po palme ir Jėzaus kalbėjimo lopšyje siužetas. Kai namo su naujagimiu grįžusią Mariją giminės ėmė barti dėl patvirkimo, ją apgynė Jėzus, šitaip prakalbęs iš lopšio: „ Aš esu Dievo   tarnas, Jis davė man Raštą ir padarė mane pranašu... Ramybė man tą dieną, kai gimiau, ir tą dieną, kai mirsiu, ir tą dieną, kai būsiu prikeltas iš numirusių “ (19:30-33).  

Rusų islamologas Michailas Piotrovskis, panašiai kaip Karaizmo autorius Simonas Szyszmanas (Vilnius, 2000), irgi mano, jog pradinio islamo ryšys su judeokrikščionybe, ankstyvąja krikščionių religijos forma, pasireiškia daugelyje detalių ir yra visiškai įmanomas, nepaisant menamo chronologinio pertrūkio. Arabijoje ilgai išsilaikė  už jos ribų seniai išnykusių sektų mokymų, vaizdinių ir net sekėjų. Korane esą Kumrano bendruomenės mokymo atgarsių, o pagrindinė Jėzaus koraniškojo paveikslo idėja – tai, jog jis didelis pranašas, bet ne Dievo sūnus, – esanti gimininga tam, ką skelbė judeokrikščionys ebionitai (M. Piotrovskij, Koraničeskije skazanija , Moskva: Nauka. Glavnaja redakcija vostočnoj literatury, 1991, s. 122).

Šišmanas cituoja Renano teiginius apie tai, jog „ Mahometas susipažino su krikščionybe <...> judėjų-krikščionių ir ebionitų sektose, jokiu būdu ne katalikų “ ir jog „ Mahometo krikščionybė buvo ebionizmas ir nazareizmas “ (Szyszman, Karaizmas , p. 22, išnaša 22 ). M.-J. Langange’as studijoje apie Naujosios Sandoros bendruomenę Damasko šalyje pažymėjęs, jog žodis „ masdžid “ (arab. mečetė) esąs kalkė termino „ sukniubimo, puolimo ant žemės namai “ , kuris „ Damasko rašte “ reiškia šventyklą (ten pat). Sykiu islamo atsiradimas ir arabų imperijos kūrimasis sugriovęs daugybę politinių ir kultūrinių sienų Artimuosiuose Rytuose ir šitaip sudaręs palankias sąlygas dvasiniam gyvenimui plėtotis (ten pat, p. 22 ).

Pasak Simono Šišmano, Jeruzalėje plintanti krikščionybė mažinusi skaičių įvairių grupių - esenų arba giminiškos terapeutų bendruomenės, arba helenistinės bendruomenės, artimos Filono Aleksandriečio idėjoms, ir galbūt krikščionybė absorbavusi kažkurią esenų bendruomenės dalį, gal net praturtėjusi kai kuriomis esenų koncepcijomis ir praktika (S. Szyszman, Karaizmas , p. 22 ). Bet likę esenai dar buvę gyvybingi ir padarę 7 amžiuje įtakos atsirandančiam islamui tuo būdu, kad “Mahometas daugiausia susidūrė su ebionitais, judėjais-krikščionimis, kurie įkūnijo krikščionybės ir sadocitų doktrinų simbiozę” (ten pat).

Sadoko, pirmojo vyriausiojo Jeruzalės šventyklos dvasininko tuo metu, kai Saliamonas ją statydino, įpėdiniai apie 2 a. prieš Kristų skilo į dvi partijas - sadukiejus, netikėjusius mirusiųjų prisikėlimu bei angelų buvimu, ir sadocitus, kurie laikė šiuos dvasininkus (sadukiejus) netikinčiais ir suteptaisiais. Sadocitai (graikų vadinti esenais) turėję Palestinoje ir už jos ribų  kelias bendruomenes, iš kurių svarbiausia buvusi Kumrano bendruomenė prie Negyvosios jūros. Ji buvusi senosios dvasininkų ir pranašų dvasios paveldėtoja ir išsaugojusi mistinį Izraelio praeities palikimą. Sykiu pamaldumo įkarštis privertęs juos ieškoti ir pasisavinti iš mistinio pagonių pasaulio tai, kas kilniausia ir tauriausia, tame tarpe „ Iranas atidavė jiems pačias stipriausias savo religines koncepcijas “ , anot A. Dupont-Sommerio (žr. Szyszman 2000, Vilnius, p. 17-19).    

Pasak legendos, 8-ame amžiuje musulmonų teologas Abu Hanifa Bagdado kalėjime pataręs kitam kaliniui, tokiam Ananui iš Pairanės, pasiskelbti ypatingos religijos vyriausiuoju kunigu. Ananas svaičiodamas per keturias dienas sukuria naują religiją, padedant papirktam viziriui gauna audienciją pas kalifą, įtikina jį esąs vyriausiasis naujos religijos žynys ir išsilaisvina; paskui apsiskelbia regėjęs sapne pranašą Eliją, kad išplėstų savo auditoriją. Tokia yra legendinė karaitų, arba karaimų, religijos kilmė (Simon Szyszman, Karaizmas , iš prancūzų k. vertė Petras Račius, Vilnius: Pradai, 2000, p. 13-14). 

Korane esama palankių krikščionims ištarų. Antai suroje Vaišių stalas krikščionys laikomi artimiausia musulmonams tikyba: „ <...> visų artimiausi meile tikintiesiems [ = m usulmonams] tie, kurie sakė: „ Mes – krikščionys ! “  Tai – todėl, kad tarp jų yra kunigų ir vienuolių, ir jie neišdidūs “ ( 5:82, Koranas 2010, p. 103, iš arabų k. vertė Romas Jakubauskas).

Taarofas (taorufas, tarafas, تعارف) - tai ceremonijimasis ir pažadai, tradicinei visuomenei būdingas elgesys (Irane, Afganistane, musulmonų visuomenėse). Tik trečias kvietimas vaišintis priimtinas, tik trečias pažadas yra svarus.   Lietuviškam kaime ligšiol kai kurie žmonės atsisakinėja vaišinami, nedrįsta iškart priimti kvietimo, "branginasi".  Vokietijoj pasiūlo vaišintis vienąkart, jei žmogus atsisako, vadinasi, tikrai nenori, daugiau niekas nesiūlys. Vienas lietuvaitis pasakojo, kad dėlto viešėdamas Vokietijoj lieka alkanas. Jeigu mandagiai pasisiūlysi kokį vokiečių žurnalistą praleisti pirmą per duris, tave išjuoks.     Irane mandagumas reikalauja dukart atsisakyt, trečią pasiūlymą galima priimt. Viešbučio lifte per duris visi siūlosi vienas kitą praleisti, kažkiek laiko trunka ceremonijimasis,  galop pabodus gaišti visi būriu išsigrūda!  Irane nuotaka per tuoktuves klausiama triskart, ar sutinka už šio vyro eiti. Pirmus du kartus ji kukliai tyli, žmonės neva

Tai JT Vystymo fondo duomenys. Antai Gulsika, trylikametė nutekinta prieš septynerius metus į Tacharo provinciją, buvo visaip ujama bei mušama. Neseniai vyro peršauta į pilvą, rankomis rinko savo žarnas, dabar ligoninėje Kabule, jos būklė sunki, daug susirgimų. Vyras areštuotas, laukia teismo.   Penkiolikmetę Sahargulę iš Pol-e Chomri provincijos pusę metų mušė uošvis, svainiai ir svainės, ji gydyta provincijos centre Baglane nuo gruodžio pabaigos, dabar ligoninėje Kabule, sužalojimai sunkūs. Gulės tėvui mirus ir motinai vėl ištekėjus, ją išleido už vyro - pardavė jaunikio šeimai už penkis tūkstančius dolerių. Gulės vyras yra kareivis Helmando provincijoj, ruošiamasi jį suimti. Vis dėlto po talibano laikų padaryta didelė pažanga: mokyklą lanko apie 42 proc. mergaičių, moterys sudaro net 28 proc. Afganistano parlamento - Volesi Džirgos ( Wolesi Jirga ) narių.       

Šimto religijos mįslių antrajame, pataisytame leidime ( 1985 ) esama trijų netikslumų keliuose islamui skirtuose puslapiuose (p. 189-93 ). 1) Esą persekiojamas Mahometas 622 m. persikėlęs į Jasribą su kitais pranašais (p. 189 ) – iš tikrųjų su bendražygiais migrantais ( muhadžirais ). 2) Esą islamiškuose kraštuose kiekvieną vasarą 30 dienų skiriama religinei ramadano šventei (p. 192 ) – iš tikrųjų kasmet 11 ( kartais 10 ) dienų anksčiau ir gal ne tiek šventei, kiek ramadano (pers., turk. ramazano) mėnesiui, kurį dienos metu pasninkaujama. Beje, ramadano pasninko taisyklės išdėstytos dviejose gana ilgose Korano eilutėse, arba posmuose ( 2:185, 2:187 ). 3 ) Esą yra tokia knyga Šariatas, kurią pavarčius galima rasti bausmių dydžius – iš tikrųjų šariatas tai tik apskritai religinis įstatymas. Įdėtas toks klaidingai šariatą iliustruojantis anekdotas (p. 190-91 ): “Pasakojama, esą kartą atėjęs amatininkas pas Šariato aiškintoją ir prašąs pasakyti, kas būsią, jeigu jo karvė subadysian

Dar visai neseniai (o gal ir dabar) nemažai tradicijai ištikimų turkių studenčių, kurios norėjo į paskaitas vaikščioti su skarele, išvykdavo studijuoti į Vokietiją. Mat tos šalies universitetuose galima auditorijoje ryšėti skarelę.  Turkė M.B. pasakojo, kad jos šalies aukštosiose mokyklose yra įtikinėjimo kambarys (ikna otalari, the convincing room), į kurį kviečiamos studentės, drįstančios pasirodyti auditorijoje su skarele.  Kaip ir prieš šimtą metų, apie du procentus Turkijos vyrų turi po dvi žmonas (tik dabar tai nelegalu). Nemažai turkų susituokę tik religine santuoka (nikah), o tai yra neteisėta. M.B. brolis, turintis jau keturis vaikus, irgi gyvena tokioj neteisėtoj (tik religinėj, tik šariato pripažįstamoj) santuokoj. Susibarusi su broliu, M.B. jam grasina, kad įskųs jį valdžiai, praneš apie nelegalią santuoką. Tokioj santuokoj gimę vaikai yra nelegalūs.  Turkijos teisme galima prisiekti Biblija ar Tora, pasak M.B., bet negalima minėti Alacho vardo. Norinčiam minėti Diev

Sekdamas tėvo ir protėvių pėdomis, Maulana Rūmi beveik penkerius metus dėstė   medresėje fikhą ir kitus islamo religijos mokslus, tokiu būdu pasirinkęs tasavufo (sufizmo) kelią, kuriame   vadovavosi penkių  pyrų  iš daugelio  sufijų  – Hariso Muhasibi, Džunaido Bagdadi, Ruvaimo, Ibn Atos bei Amro ibn Usmano Maki pavyzdžiu (Salmasizadė, Tehran 1385 (2007), p. tre čias nenumeruotas).

Mahometo gautoji Žinia iš Dievo (Alacho) yra šešiais šimtmečiais paskesnė negu Jėzaus Kristaus ir sudėta į knygą per porą dešimtmečių po Pranašo mirties, joje užfiksuoti tikslūs Dievo pasakymai viena – arabų kalba ir tikru šventraščiu laikomas tik arabiškas tekstas, tad musulmonų šventoji knyga – Koranas (Qur'an) yra tikslus ir autentiškas Dievo žodis. Korane tai ne kartą minima, kaip antai skyriaus Moterys 82-oje eilutėje : „ Negi jie nesusimąsto apie Koraną? Juk jeigu jis būtų ne iš Allaho, tai jie surastų ten daug prieštaravimų “ ( Koranas , iš arabų kalbos v ertė muftijus Romas Jakubauskas, 2010, p. 79 ).

Pasak Algio Uždavinio, sufijai į savo pirmtakų - sufijų grandinę ( silsilą ) įtraukdavo net pirmuosius keturis kalifus ir patį Pranašą Muhamadą, nors istorikas Ibn Chaldunas vėliau pastebėjo, kad šie kalifai savitų religinių praktikų nebuvo įsteigę. Persiško sufizmo traktato autorius Ali Hudžviri pirmajam kalifui Abu Bakrui priskyrė kontempliatyvaus gyvenimo ( mušahados ) kelią, nes tas melsdavęsis naktimis ir skaitydavęs Koraną tyliu balsu, antrasis kalifas Omaras, kuris Koraną deklamuodavęs garsiai, reprezentuojąs apsivalymo ( mudžahados ) kelią. Trečiasis kalifas Osmanas atstovaująs draugystei su Dievu ( chullai ), o ketvirtasis kalifas Ali ibn Abi Talibas, anot Hudžviri, rodąs kelią į Dieviškąją esmę ( hakiką )  (Algis Uždavinys,  Sufizmas islamo civilizacijoje , Kaunas: Atvirosios visuomenės studijų asociacija, 2007, p. 75-6) .