Antras siužetas apie Jėzų įterptas jau Medinos laikotarpio suroje Imrano šeima (3:42-59). Dievas liepia Pranašui Muhamadui paminėti Knygoje (Korane), jog angelai apreiškę Marijai, kad Dievas suteikęs jai pirmenybę prieš visas pasaulio moteris, liepę pulti ant žemės kartu su kitais tikinčiaisiais, pranešę apie būsimą „Dievo žodį, vardu Mesijas Jėzus, Marijos sūnus“ (3:45; kalima minhu ismuhu al-Masīḥ ‘Īsā ibn Marjam – كلمة منه اسمه المسيح عيسى ابن مريم ), kuris kalbėsiąs jau lopšyje, kad Dievas jį išmokys rašto, išminties, Toros ir Evangelijos ir padarys jį pasiuntiniu žydų tautai, ir jis pats (Jėzus) pranašaus apie savo būsimą misiją, apie paukščiukų lipdymą iš molio ir dvasios įkvėpimą jiems, apie jo atliksimą aklųjų ir rausuotųjų gydymą bei mirusiųjų prikėlimą. Paskui Jėzaus mokiniai jam sako tikintys Dievą ir esą Jam atsidavę (muslimūn, arba musulmonai) (3:52). Pažymima, kad Jėzus sukurtas iš žemės (dulkės), kaip ir Adomas (3:59).
Nuolat pasikartojančios žmonių bendravimo situacijos, pasak Nataljos Dmitrijevnos Finkelberg, įgyja standartinę pasakymo formą, tampančią temos identifikatoriumi, todėl pačių pasakymų informacinė vertė artėja prie nulio (Finkelberg N. D. Arabskij jazyk. Kurs teoriji perevoda. Moskva: Vostok – Zapad, 2004, p. 104-105 ). Tokius pasakymus verčiant pakeičiamos standartinės formos, t.y. perteikiama ne semantinė, o situacinė, fono informacija, tad arabiška frazė Al-salām aleikum ! atitinka rusišką Zdravstvuite ! , o ne Ramybė tau ! , Al-baqija bāqija ! – rusišką Priimkite mano užuojautą ! , o ne Likutis liekantis ! , ir panašiai (ten pat, p. 105 ).
Komentarai
Rašyti komentarą