Korane esama trijų pasakojimų apie Jėzų (Isą), kurie įterpti trijuose skirtinguose skyriuose (surose). Chronologiškai pirmasis, bene ilgiausias ir išsamiausias – suroje Marija, arba Marjam (19:16-33), kur išdėstytas angelo Gabrieliaus (Džibrilo) apsireiškimo Marijai, jos pastojimo iš Šventosios dvasios, gimdymo po palme ir Jėzaus kalbėjimo lopšyje siužetas. Kai namo su naujagimiu grįžusią Mariją giminės ėmė barti dėl patvirkimo, ją apgynė Jėzus, šitaip prakalbęs iš lopšio: „Aš esu Dievo tarnas, Jis davė man Raštą ir padarė mane pranašu... Ramybė man tą dieną, kai gimiau, ir tą dieną, kai mirsiu, ir tą dieną, kai būsiu prikeltas iš numirusių“ (19:30-33).
Nuolat pasikartojančios žmonių bendravimo situacijos, pasak Nataljos Dmitrijevnos Finkelberg, įgyja standartinę pasakymo formą, tampančią temos identifikatoriumi, todėl pačių pasakymų informacinė vertė artėja prie nulio (Finkelberg N. D. Arabskij jazyk. Kurs teoriji perevoda. Moskva: Vostok – Zapad, 2004, p. 104-105 ). Tokius pasakymus verčiant pakeičiamos standartinės formos, t.y. perteikiama ne semantinė, o situacinė, fono informacija, tad arabiška frazė Al-salām aleikum ! atitinka rusišką Zdravstvuite ! , o ne Ramybė tau ! , Al-baqija bāqija ! – rusišką Priimkite mano užuojautą ! , o ne Likutis liekantis ! , ir panašiai (ten pat, p. 105 ).
Komentarai
Rašyti komentarą