Lenkų pavardės Lietuvoje, arba Lietuviškasis kanonas postmodernybės būvyje

Kodėl visur viešojoje sferoje rašoma ir privalu rašyti Swedbank, o santuokos liudijime draudžiama įrašyti Wardyn? Tai svarstydamas pasiremsiu trimis spausdinto žodžio atvejais: Southgate 2003, Šidlauskas 2006, Tarasiewicz 2011 (žr. iššifravimus rašinio gale).  

ĮVYKIS IR PROBLEMOS ESMĖ. IDENTITETO KLAUSIMAS

Kaip matyti iš Stanislavo Tarasevičiaus, dienraščio Kurier Wilenski žurnalisto straipsnio Pritrūko teisingumo lenkiškoms pavardėms (žr. Tarasiewicz 2011, p. 1, 5), Lietuvos pilietė Malgožata Runevič ištekėjo Lietuvoje už Lenkijos piliečio Łukaszo Wardyno ir po santuokos pasirinkusi vyro pavardę negalėjo gauti santuokos liudijimo su tiksliai įrašyta vyro (ir nauja savo) pavarde. Vyro ir žmonos pavardė buvo įrašyta santuokos liudijime Vardyn. Buvo sukurta nauja pavardė, naujas identitetas.

Ar tai ne toks pat veiksmas, kaip, tarkim, visur Lietuvoje vietoj Swedbank imti rašyti Svedbank? Kokie būtų padariniai? Negalėtum būti tikras, kad tikrai apie šį Švedijos banką, turintį savo filialą Lietuvoje, o ne apie kokią Čekijos ar Kroatijos įmonę kalbama. Banko identitetas būtų pažeistas, prekės ženklas iškreiptas.

Beje, sovietiniu laikotarpiu visur ir buvo galima rašyti tik Svedbank. Privalu buvo iškreipti. Taigi dabar reikalavimas rašyti santuokos liudijime tik Vardyn, o gink Dieve ne Wardyn, dvelkia sovietmečio reliktu.

Juk dabar Lietuvos žiniasklaidoje beveik taip ir berašoma: George'as W. Bushas (skaityti: Džordžas Bušas), Lechas Kaczynskis (skaityk: Kačinskis), Tomaszas Bieleckis (vadinasi, Tomašas), Mahmoudas Ahmadinejadas (tikslus tarimas, išeinant iš šio vardo rašymo Irane ir Prancūzijoje, o ne anglakalbėje spaudoje, būtų  Mahmūdas Ahmadinežadas), Ali Khamenei (tikslus tarimas pagal persų kalbą yra Chameneji), Khatami (lietuviškai bus Chatami). Panašių dalykų apstu ir verstiniuose romanuose.

Kodėl kaskart neperrašome lietuviškai? Gal ne todėl, kad nebrangintume savo kalbos, o todėl, kad taip diktuoja globalizacija, glaudesni šalių ryšiai, pasaulio virtimas vienu dideliu kaimu, kuriame naujienos ir informacija sklinda šviesos greičiu (juk  naudojamės šviesolaidiniu internetu!). 

TEISMO IŠVADOS NIUANSAI

Kaip matyti iš minėto S. Tarasevičiaus straipsnio, Liuksemburgo teismas be kita ko pažymėjęs, kad jeigu (kažkurios? - A.L.) šalies teismas nutartų, jog lietuviška pavardės perraša sukelia žmogui asmeninio ar administracinio pobūdžio problemų, tai ji gali būti laikoma netinkamu Europos teisės apribojimu (Tarasiewicz 2011 p. 5; žr. internetinę versiją www tšk kurierwilenski tšk lt).    

Taip pat, anot Stanislavo Tarasevičiaus, iš ES Teisingumo teismo išvados išeina, kad santuokos liudijime Wardynų pavardė turinti būti rašoma be įvairavimo, nes skirtingas parašymas galįs sukelti sunkumų, tarkim, keliaujant ar norint įsidarbinti kitoje Europos Sąjungos šalyje.

Be to, straipsnyje paminėta (p. 5), kad atitinkamas tautinių mažumų vardų rašymas abiejose šalyse numatytas Lenkijos-Lietuvos 1994 m. sutartimi, kurios Lietuva šiuo atveju nevykdanti (kitaip negu Lenkija).

POSTMODERNYBĖS BAIMĖ

Regis, nenoras įrašyti santuokos liudijime tikrąją vyro Lenkijos piliečio Wardyn pavardę yra kilęs dėl postmodernybės baimės.

Žymus literatūros kritikas Marijus Šidlauskas yra apibūdinęs postmodernybę kaip konvencijoms nepaklūstantį būvį (Šidlauskas 2006, p. 16). Suprask, viskas teka, viskas kinta. Tarp postmodernybės apraiškų yra ir dekanonizacija, vertybių piramidės apvertimas, chaosas, kuris baigiasi „nevertų“ dalykų pakeitimu „vertesniais“ ir teisybės bei tvarkos sugrąžinimu (ten pat, p. 17-18). Žinoma, tvarka būna jau nauja, su kitokiom taisyklėm.   

Britas idėjų istorikas Beverlis Sautgeitas (žr. Southgate 2003) apibūdina postmodernybę kaip pagarbos autoritetams, šeimos rėmimo ir priklausymo didelėms institucijoms praradimą, kai jų vietą užima saviraiškos siekis, kūrybiškumas ir individualių vertybių sistemos. Sautgeitas postmodernybės baimę vadina pomofobija ir savo veikalą skiria šios baimės įveikimo būdams. Regis, baimė įrašyti Lietuvos piliečio dokumente lotyniškas raides X, Z ar W (kurią savo varde visada vartodavęs Vytautas Didysis, anot profesoriaus Bumblausko) ar tik nebus pomofobijos atvejis?     

Cituota literatūra:

Southgate, Beverley. Postmodernism in History. Fear or Freedom? London & New York: Routledge, 2003.  

Šidlauskas, Marijus. „Medžiaga kanono bylai. Keletas teorinių pasvarstymų su praktiniais pastebėjimais“ . – Jo kn.: Orfėjas mokėjo lietuviškai. Vilnius: Homo liber, p. 16-21.  

Tarasiewizc, Stanisław. „Zabrakło sprawiedliwości dla polskich nazwisk“. – Kurier Wileński, 2011.05.13, p. 1, 5.

Esminių žodžių atitikmenys: unijny Trybunał Sprawiedliwości w Luksemburgu, wyłącznie literami litewskiego alfabetu, Łukasz Wardyn, Małgorzata Runiewicz, Małgorzata Runiewicz-Wardyn, Malgožata Runevič-Vardyn, podejmowanie pracy w innym kraju Unii Europejskiej, Traktat Polsko-Litewski zawarty w kwietniu 1994 roku