Persų sufijus al-Kušairi (m. 1072 /
AH 465) beveik visus savo teiginius grindė trijų tipų
citatomis ar nuorodomis: 1)
teiginiais iš Korano, 2) hadisais, t.y.
atsitikimais iš Pranašo Muhamado gyvenimo, 3) žymių
sufijų pasakymais ar atsitikimais iš jų gyvenimo. Hadisų – atsitikimų iš
Pranašo gyvenimo – tikrumą jų rinkėjai (muhadisai) tikrindavo užrašydami
ir studijuodami pasakojimo perdavėjų grandinę (isnadą), ir sufijus
Kušairi (al-Qushairi) taip sekė šia technika beveik visame kame, ką jis rašė
apie sufijų praktikas, kad vos ne pusę jo ilgo sufizmo traktato sudaro vien
isnadai (Hamiduddin 1966, 313).
Ėmęs studijuoti Paryžiaus universitete, Erazmas Roterdamietis (1469-1536) atsisakė sumanymo tapti teologijos daktaru - scholastiniai ginčai jam pasirodė nuobodūs. Jis pasirinko poeto, literato kelią. Erasmus. buzzle.com Tik vėliau lankantis Anglijoje Džonas Koletas (John Colet) jį, galima sakyti, sugrąžino prie teologijos. Po kartais tiesiog šmaikščių ginčų teologijos klausimais Erazmas pajuto jos trauką. Gal net ne tiek jį traukė pati teologija, kiek troškimas kompetentingai, su tikru išmanymu svarstyti ir komentuoti Bibliją, tiksliau, jos mažesniąją dalį - Naująjį Testamentą - originalo kalba. Tad jis nutarė išmokti graikų kalbą, kad galėtų gilintis į šventraščio originalą, o ne vien į lotyniškąjį vertimą - vadinamąją Vulgatą. Blaiviai pasvėręs realias galimybes, hebrajų kalbos ir Senojo Testamento jis nutarė nesiimti. Ėmęsis komentuoti Naująjį Testamentą, vėliau Erazmas panoro pataisyti seną lotynišką verti...
Komentarai
Rašyti komentarą