Įstatymo išprotavimas vadinasi idžtihadas, o teisininkas, išprotaujantis islamo įstatymus – mudžtahidas.
Kadangi islamo įstatymai yra daugiausia šio išprotavimo rezultatas, kadangi mudžtahidų buvo daug ir įvairiuose musulmonų pasaulio kampeliuose, tai islamo teisei yra būdingas pliuralizmas.
Nesant galimybės nustatyti, kurie mudžtahidai teisūs ir kurie ne, laikoma, jog visi mudžtahidai yra teisūs.
Dėl teisinio pliuralizmo islamo įstatymai pasižymėjo tokiomis dviem savybėmis kaip, pirma, lankstumas ir prisitaikymas prie įvairių visuomenių ir regionų, antra, sugebėjimas kisti laikui bėgant. Sakytume, tai geografinis ir istorinis adaptyvumas.
Klasikiniuose islamo teisininkų veikaluose būdavo išdėstomos penkios svarbiausios temos šitokia seka: ritualinis apsiplovimas, malda, šalpos mokestis, pasninkas ir piligrimystė - kelionė į Meką.
Pagal reguliuojamas gyvenimo sritis islamo įstatymai dar skirstomi į “keturis ketvirčius”. Tai apeigos, prekyba, santuoka ir kūno sužalojimai.
Komentarai
Rašyti komentarą