Neretai teigiama, jog islamo šalyse nėra dvasininkų.
Islame “žmogus gyvena Dievo akivaizdoje, todėl jam nereikia jokio
tarpininkaujančio dvasininkų luomo”, pasak vokiečių islamologės Annemarie
Schimmel (Vilnius 2001, 27).
Tačiau čia galima skirti kelis aspektus – teologinį, socialinį bei
politinį. Dviejų lenkų autorių teigimu, islame nėra šventikų – tikinčiųjų ir
Dievo tarpininkų – teologine prasme, bet kitaip yra sociologine ir politine
prasme. Profesinė religinė hierarchija su pripažintomis funkcijomis ir
sankcijomis kaip institucinė struktūra pirmąkart islamo istorijoje atsiradusi
turkų osmanų valstybėje, ji religines institucijas suformavusi ir įtvirtinusi,
suteikusi joms tikėjimo ir teisės sargų funkcijas (Grodzicki, Szczepański 1972,
28-29).
Dėl to, ar islame nėra tarpininkų, labai ginčytinas klausimas. Teoriškai kiekvienas musulmonas galėtų atlikti savo idžtihadą, bet praktiškai tai neįmanoma, ir praktikoje 99,99 proc. musulmonų vadovaujasi kokio nors gyvo ar mirusiojo islamo teisės žinovo fatvomis. Šiitai - tik gyvenančio žinovo fatvomis, sunnitai gali vadovautis ir jau mirusių šeichų, pvz. Abu Hanifos idžtihadais. Net ir salafistai la-madhhabi(nepripažįstantys madhhabų) vadovaujasi Ibn Taimiyos idžtihadu. Praktiškai kreipiamasi į muftijų, t.y. į žmogų kvalifikuotą duoti fatvas.
AtsakytiPanaikintiTiek apie Zahir(išorinę religijos pusę). Kas dėl vidinės, metafizinės religijos pusės(batin), šiitai 12-kininkai tarpininku pripažintų tik Paslėptąjį Imamą(as), bet ne žmogiškąjį autoritetą, dėl to jų požiūris į sufijų tarikatus ir šeichus - negatyvus, nors į patį sufizmą(3irfaan) - gan palankus. Sunnitai metafiziniais tarpininkais laiko sufijų šeichus(awliya - gyvenančius ir mirusius), nors ir ne visi sunnitai, ir antra vertus, šeichų tarpininkavimas yra nelaikomas privalomu(nors ir labai pageidaujamu). Kai kurios sunnitų islamo kryptys tokį tarpininkavimą atmeta. Visos sunizmo kryptys daugiau mažiau pripažįsta Pranašo(saws) tarpinikavimą, bet metafiziškai orientuotos sunnizmo pakraipos(barelvi) jį labai sureikšmina.
Būtent sufijų šeichų tarpininkavimas yra panašiausias į katalikų kunigų - juk įšventintiems sufijų šeichams priskirama galia atlikti tam tikrus misterinius veiksmus, perteikti tikintiesiems iš Dievo gaunamą malonę(baraka). Tuo tarpu kreipimasis į mirusius šeichus yra analogiškas katalikų krepimąsi į šventuosius dėl užtarimo.